Istorija
Mintis Šiauliuose atidaryti gimnaziją užgimė dar 1838 m. Šiaulių apylinkių dvarininkai norėjo, kad būtų patogiau mokyti savo vaikus. Tada kreipėsi i vyresnybę tarpininkauti dėl gimnazijos įsteigimo ir žadėjo remti lėšomis. Kai kurie dvarininkai įsipareigojo per trejus metus sumokėti po 30 kap. nuo kiekvieno baudžiauninko, o turtingesni (Rozenas, Livenas, Medemas, Platonas Zubovas, Barano
vas ir kiti – iš viso 22 asmenys) pareiškė paaukosią ir stambesnes sumas gimnazijos statybai. Šiaulių žydų visuomenė įsipareigojo paaukoti 30 000 rublių asignacijomis. Joniškio žydai paaukojo 90 rublių .
1839 m. apskrities dvarininkijos pirmininkas Kaunackis surašė aktą: „Pasiūlius p. Kaunackiui ir jam mielai sutikus įkurti reikšmingą įstaigą, kad mūsų miestas toliau augtų, išrenkame sklypą gimnazijos pastatui Šoseinaja gatvėje, vadinamoje Gytarių (dabar Tilžės g. 137), tarp miesto gyventojo žydo Šimelio Ovsejevičiaus, Jono Mackevičiaus ir dvarininko Jono Jakševičiaus, pagal gatvę 30 sieksnių ir į gilumą 56 sieksnius“. Už sklypą sumokėta per 400 rublių.
1846 m. kovo 22 d. akte užfiksuota, kad aukotojo J. Jakševičiaus sūnūs ir dar dvi jų kartos bus atleidžiami nuo mokesčio už mokslą, jeigu mokysis gimnazijoje. Jonas Jakševičius - pirmosios lietuvių režisierės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvas. Ji užaugino daug našlaičių, todėl tiems, kurie mokėsi berniukų gimnazijoje, buvo suteikiama Jakševičiaus pavardė.
1839 m. pabaigoje dvarininkai, pakeitus žydų aukotas asignacijas sidabru, iš viso suaukojo 19 761,36 rb. 1840 m. gruodžio 10 d. Vilniaus generalgubernatorius davė sutikimą gimnazijos statybai.
1844 m. Baltarusijos mokymo apygardos įgaliotinis kreipėsi į vyriausybę dėl Svisločės gimnazijos perkėlimo į Šiaulius. Gardino gubernijoje buvo trys gimnazijos, o Kauno gubernijoje tik viena – Kaune, perkelta iš Kražių. Pareiškime nurodoma, kad Žemaitijos dvarininkai siunčia vaikus mokytis į Mintaują, kur jie negauna „rusų dvasios“ išsilavinimo. Komitetas nurodė tokias priežastis:
Gimnazija Šiauliuose būtina, nes vienintelė, esanti Kaune, negali patenkinti visų. Anksčiau Kauno gubernijoje buvo penkios gimnazijos: Kražiuose, Kolainiuose, Kalvarijoje, Telšiuose, Kėdainiuose. Be to, Kaune labai brangus pragyvenimas.
Šiauliai dar 1795 m. imperatorės Jekaterinos II įsakymu, laikomu miesto rotušėje, nebebuvo asmeninėmis grafų Zubovų valdomis ir perėjo imperatoriškojon žinion su visomis valstybinio miesto teisėmis, koks ir buvo valdant Lenkijos karaliams. Iki to laiko Šiauliai buvo Mintaujos gubernijos miestelis, padovanotas generalfeldceichmeisteriui grafui Zubovui. 1795 m. Šiauliai paskelbti miestu, o pakaitu grafui padovanota Jurbarko seniūnija.
1845 m. rugsėjo 11 d. gautas vyriausybės leidimas Svisločės gimnaziją perkelti i Šiaulius, o bajorų mokyklą – iš Šiaulių į Svisločę (Švietimo ministerijos raštas 1845 m. rugsėjo 15 d. Nr. 8994 Baltarusijos srities švietimo įgaliotiniui). Dėl statybos medžiagų tartasi su dvarininku Karpiu ir Zaksu, bet jie atsisakė. Statybai reikėjo plytų. 1844 m. pasiūlyta nugriauti dvarininkui Ignui Vitkevičiui priklausiusį apleistą bažnyčios pastatą. Dvarininkijos atstovo grafo Tuluz – Lotreko pavedimu dvarininkų mokyklos prižiūrėtojas Jurkovskis ir dvarininkų bendruomenės sekretorius Moro apžiūrėjo Vitkevičiaus sodyboje Pašiaušėje (23 varstai nuo Šiaulių) apleistą jėzuitų bažnyčią.
1845 m. liepos 21 d. pradėtas statyti dviejų aukštų mūrinis pastatas. 1850 m. rugpjūčio 15 d. statyba baigta. Priėmimo akte nurodyta, kad prie gimnazijos pastato jungiasi du mūriniai šoniniai fligeliai. Apie jokius kitus pastatus akte neužsimenama. Teritorija neaptverta, nebuvo net jokios daržinės sukrauti malkoms. Gimnazijos statybai surinkta 20 212 rb 38 kp, iš valstybės iždo išmokėta 20 319 rb 96 kp. Kadangi statyba kainavo 44 264 rb 7,5 kp, tai trūkstamus 3 659 rb 73,5 kp sumokėjo grafas de Tuluz – Lotrekas, kuriam jie 1854 m. grąžinti iš valstybės iždo.
1850–1851 mokslo metai praėjo besiruošiant perkelti gimnaziją iš Svisločės. Šios gimnazijos direktorius prašė atidėti perkėlimą, kadangi mokytojai su savo gausiomis šeimomis negali Šiauliuose rasti butų, be to, jie labai brangūs. Buvo nutarta iš Svisločės inventoriaus nevežti, palikti bajorų mokyklai, o Šiauliuose gimnazijai palikti iškeliamos bajorų mokyklos inventorių. Liepos 8 d. iš Svisločės išvyko pirmas transportas – į Šiaulius atgabenta 2 tūkstančiai tomų knygų. Liepos pabaigoje į Šiaulius išvyko gimnazijos direktorius Nikolaj Vasiljevič Častnikov. 7 mokytojų šeimoms išmokėta po pusę metų atlyginimo persikėlimui, o nevedusiems – po 80 rublių.
1851 m. rugpjūčio 30 d. Šiaulių gimnazija atidaryta. Apie šį įvykį direktorius pranešė Baltarusijos mokslo apygardos generaladjutantui Iljai Gavrilovičiui Bibikovui. Spalio 1 d. gimnazijoje buvo 297 mokiniai, kurie paskirstyti taip:
Paruošiamoji klasė – 12 mok. I kl. – 40 mok. II kl. – 60 mok. III kl. – 63 mok. IV kl. – 50 mok. V kl. – 44 mok. VI kl. – 24 mok. VII kl. – 4 mok. Pirmaisiais mokslo metais gimnazijoje dirbo direktorius N. V. Častnikov, inspektorius N. Družinin, pravoslavų šventikas P. Možaiskij, katalikų kunigas K. Mažonavičius, rusų kalbos mokytojas V. Lebedkin, lotynų kalbos mokytojas N. R. Sakovič, matematikos mokytojai V. O. Kondratovič ir A. P. Gladkij, istorijos mokytojas F. Chodzinskij, teisės mokytojas P. D. Kozlovskij, geografijos mokytojas F. Ribinskij, vokiečių kalbos mokytojas L. I. Valc, prancūzų kalbos mokytojas B. B. Rei, piešimo ir dailyraščio mokytojas M. Prževalskij. Dar dirbo ateinančių mokinių prižiūrėtojai, raštvedys, gydytojas, sargai. Tai buvo rusiška mokymo įstaiga, atidaryta turtingųjų ir kilmingųjų vaikams. Panaikinus baudžiavą, gimnazijoje vis daugiau atsiranda valstiečių vaikų. Nuo 1871 m. veikė kaip pilna VII klasių klasikinė gimnazija. Visi bendrojo lavinimo dalykai dėstomi rusų kalba. Nepaisant stiprios rusinimo politikos, gimnazijoje brendo tautinio atgimimo idėjos ir daugelis moksleivių, dar gimnazijoje pradėję visuomeninę kultūrinę veiklą, vėliau tapo žinomais Lietuvos žmonėmis. Iki 1881 m. pastate niekas nepasikeitė. 1881 m. inspektoriaus bute įrengtos klasės, o inspektorius išsikėlė į gimnazijai priklausiusį namą. Greitai gimnazijos patalpos pasidarė ankštos. Įvedus gimnastikos pamokas, prireikė specialios patalpos, nes pamokų vedimas koridoriuose trukdė dirbti. 1893 m. kieme pastatytas medinis pastatas specialiai gimnastikos pamokoms, išstovėjęs iki II pasaulinio karo. Gerinant sąlygas religiniam auklėjimui, 1897 m. atidaryta cerkvė, įrengta dviejose II aukšto klasėse, fasadinėje pusėje. Cerkvė pavadinta stebukladario Sergijaus Radonežskio vardu. Ikonostasas užsakytas Peterburge ir padarytas vadovaujant žinomam architektui Nabokovui. Gimnazijos kiemas iš trijų pusių apsodintas kaštonų ir klevų alėjomis, o fasado pusėje išgristas akmenimis. Pirmojo pasaulinio karo metais gimnazija išblaškyta po Rusiją. Dalis mokinių perkelta į Tulą, dalis – į Voronežą, vėliau – į Tarusą (Kalugos gubernija). 1914 m. Šiauliuose pradeda veikti lietuviška gimnazija. Iš pradžių kūrėsi sunkiai: nebuvo patalpų, trūko mokytojų, vadovėlių ir kt. Nuo 1920 m. gimnazija suvalstybinama ir pavadinama Šiaulių valstybine gimnazija. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gimnazijoje dirbo žinomi pedagogai: matematikas Jonas Murka, filosofas Jonas Šliūpas, poetai Stasys Anglickis, Petronėlė Orintaitė, istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, dailininkai Irinarchas Ananjevas, Teofilis Petraitis, skulptorius Petras Aleksandravičius, literatai Viktoras Katilius, Mečislovas Vasiliauskas, Jonas Trečiokas, Jonas Adomaitis, Jaroslavas Rimkus, Vaclovas Rubežavičius, Adolfas Raulinaitis, Vladas Markauskas, Antanas Krausas, Stanislovas Jurevičius, Anatolijus Herlitas ir kiti. Gimnazijoje veikė klasikinės, realinės ir komercinės klasės. 1928 m., atsiskyrus mergaitėms, gimnazija pavadinama Šiaulių valdžios berniukų gimnazija. Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais susikuria lietuviškos gimnazijos tradicijos, dirba žymūs pedagogai, gimnaziją baigia vėliau žinomi Lietuvos mokslo, meno ir kultūros darbuotojai.
1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą ir hitlerinės okupacijos metais gimnazija egzistuoja gana sunkiai – netenka patalpų, išblaškomi mokytojai ir mokiniai, diktuojamos mokymo bei auklėjimo kryptys ir pan. Po Antrojo pasaulinio karo gimnazija perorganizuojama į vidurinę ir nuo 1946 m. pavadinama Juliaus Janonio vidurine mokykla. Nuo 1954 m. tampa mišria, o 1965 m. suteikiamas humanitarinis profilis. Pokario metais pagausėja mokinių. Prieš karą mokėsi ne daugiau kaip 600, o pokary, ypač paskutiniais metais, pagausėjo iki 1100 mokinių. Gimnazijos, o vėliau vidurinės mokyklos auklėtinių ir mokytojų veikla visada buvo ryški ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje.
